Kuomet žmogus savo noru pasitraukia iš gyvenimo, artimieji dėl to jaučia didžiulę kaltę, vis manydami, kad gal galėjo padėti ir išgelbėti nuo tokio beprasmiško poelgio. Gyvenimas mus visus stumdo muša, tik vieną skaudžiau kitą, švelniau... Kritinių situacijų irgi pasitaiko kiekvienam, bet vieni sunkumus įveikia, kiti palūžta.

Analizuojant  savižudybių problemą reikia įvertinti ir mokslo darbus, ir gyvenimiškus pavyzdžius.

Gyvenimo pavyzdžiai rodo, kad labai dažnai žudytis priverčia aplinkybės. Žmogus, pasak kardiologijos profesoriaus Aleksandro Laucevičiaus „įvaromas į kampą“ ir ištrūkti jam niekas nepadeda, o dar labiau žmogų spaudžia. Kiti žūsta ištikus staigiai mirčiai-infarktui ar insultui, nes spaudimas būna toks stiprus, kad neatlaiko gyvybiškai svarbios organizmo sistemos. 

Žinau atvejį, kuomet  buvo tikrinama vienos įstaigos veikla, o tikrinimą paskatino „priklijuota etiketė“, kad toje įstaigoje “kažkas gali būti blogai“. Nors veiklos trūkumų nebuvo nustatyta, tačiau paskelbti spaudoje tikrinimo rezultatai sugadino sveikatą darbuotojams ir vadovams.Kritikuojame kitus, visiškai neįvertindami pasiekimų, atsidavimo darbui, entuziazmo. Tokio gyvenimo epizodai trumpina gyvenimą, sukelia nusivylimą, bejėgiškumą ir atima viltį eiti į priekį. Sakoma, kad šaukštas deguto medaus statinę sugadina, o tokių atvejų gyvenime labai daug, kuomet puolimas būna toks stiprus ir žmogus palūžta. 

Kodėl Lietuvoje tiek daug nelaimingų žmonių, daug savižudybių? Matyt mes vienas kito nemylime, nesaugojame, dažnai vienas kitam pavydime, išpuikstame uždirbę daugiau pinigų ar įsigiję turto. 

Pirmiausia vertiname ne žmogaus gerąją pusę, o labai aštriai smerkiame jo paklydimus. Ypač tokį vertinimą sunkiai išgyvena vaikai. Pirmiausia  žmoguje turime pamatyti jo gerus bruožus, įvertinti gerus, prasmingus darbus, o klaidas priminti vėliau, tada žmogus turi viltį pasitaisyti. Mes kiekvienas papuolę į sunkiausią situaciją turime matyti šviesą tunelio gale ir neskubėti priimti sprendimų. Neseniai lankantis Berlyne užsukau į tylos kambarį, į kurį reikia užeiti, prieš priimant svarbius sprendimus. Tyloje galima pamąstyti, palyginti ir nuspręsti. Tylos kambaryje ant sienos kabo gobelenas, kurio juodo fono viduryje išausta šviesa. Ta šviesa tarsi saulė naktyje, rodanti kad yra išeitis. Popiežius Benediktas XVI rašė: „Šiame pasaulyje egzistuoja meilė, stipresnė už mirtį, stipresnė už mūsų silpnybes ir nuodėmes. Meilės jėga stipresnė už mums grasinantį blogį“.

Žinome posakį, kad meilė išgelbės pasaulį, tai kodėl nesivadovaujame šia taisykle?

Savižudybė- pagalbos šauksmas. Žudytis ketinantis žmogus sąmoningai ar nesąmoningai svyruoja tarp prieštaravimų- noro gyventi, sulaukti pagalbos ar nusižudyti.

Žmonės žudosi, nes patenka į krizinę situaciją. Krizę sukelia socialinės, ekonominės, psichologinės ir medicininės priežastys. 

Kiekvieno žmogaus sveikata priklauso nuo biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių. Pamąstykime apie save: ar nebuvo kilęs noras viską mesti ir amžiams uždaryti  namų duris. Jei žmogus sužino, kad jis serga ketvirta vėžio stadija ir pasveikti nėra jokio šanso, tai kaip jam tada elgtis? Vieni puola į neviltį, kaltina aplinkinius, o kiti susitaiko ir skuba nuveikti neatliktų darbų, aplankyti artimus žmones, pasidžiaugti gyvenimu. 

Ekonominės krizės, darbo netekimas ir ilgą laiką besitęsiantis nedarbas žmogų gniuždo, skatina nepilnavertiškumą, neviltį. Psichologinės problemos kylančios šeimoje, darbe, mokykloje irgi žmogų sugniuždo ir kartais žmogus jau nemato šviesos tunelio gale. 

Kasmet Lietuvoje nusižudo daugiau negu  trisdešimt 15-19 metų vaikinų ir merginų. Viena iš priežasčių- nesantaika šeimoje, per didelis tėvų spaudimas mokytis. Vaikai labai myli abu tėvus, tačiau tėvų barniai, vienas kito įžeidinėjimai labai skaudina vaikus,  ir tada jie nemato prasmės gyventi. 

Savižudybė dažnai suprantama kaip būdas užbaigti nepakeliamą gyvenimo situaciją, savižudis praeina 3 pakopas: vienintelis būdas išspręsti problemą, savęs kaltinimas dėl situacijos ir pagaliau mintyse atlieka savižudybės aktą. Socialiai izoliuotas žmogus jaučiasi beviltiškai ir savižudybė tampa vienintelis būdas išsivaduoti iš sunkumų. JAV atlikti savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs su silpna to laikotarpio ekonomika, aukštu emigracijos lygiu ir socialinių ryšių trūkumu. Prancūzų sociologas E.Durkheimas nurodo 4 savižudybių tipus- egoistinį, altruistinį, anoniminį ir fatalinį. Labiausiai paplitęs egoistinis savižudybių tipas, kuris pasižymi depresija ir apatija, atsirandančia dėl perdėto individualizmo. Savižudišką elgesį skatina netinkama globa ir auklėjimas , o taip pat savižudiško elgesio pavyzdžiai. 

E.S. Shneidmanas teigė, kad neįmanoma sukurti savižudybių teorijos, paaiškinančios savižudybės fenomeną taip, kad visiškai atitiktų šio autodestruktyvaus elgesio įvairovę ir sudėtingumą. Suicidologijoje daugėja įrodymų, kad savižudiškam elgesiui įtakos turi genetika.Beveik pusė  mėginusių nusižudyti žmonių šeimose yra buvę savižudžių. Molekulinės genetikos laimėjimai leidžia teigti, kad suicidiškam elgesiui reikšmės turi triptofano hidroksilazės genas, galintis sukelti mažesnę serotonino-džiaugsmo hormono sintezę ir tai gali sąlygoti depresiją, impulsyvų elgesį ir savižudybę. 

Labai svarbios ir psichosocialinės priežastys - vienatvė, atsiskyrimas, neturėjimas, pareigų ir draugų, neprisirišimas prie šeimos. Atlikta analizė rodo kad savižudybės labiau paplitę, našlių, išsiskyrusių ir viengungių tarpe, o sukūrusių šeimas ir turinčių vaikų tarpe, savižudybių pasitaiko mažiausia. 

Pasikeitus gyvenimo stereotipui- išėjus į pensiją, pradėjus mokytis naujoje įstaigoje, persikėlus gyventi į kitą vietą, žmogų ištinka krizė, todėl šiems gyvenimo įvykiams reikėtų ruoštis. Tėvai turėtų rūpintis išvykusiais mokytis pirmakursiais studentais, dažniau jiems paskambinti, juos aplankyti. 

Konfliktai, stresai  bei krizės šeimoje ir darbe, finansinės problemos, sustiprina savižudišką elgesį. Daugiau savižudybių JAV pasitaiko tarp žemesnio sluoksnio žmonių, o pagal profesiją didesnė savižudybių rizika meno žmonių, policininkų tarpe. Mažiausiai savižudybių įvyksta Italijoje, Ispanijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Gyvenimo  prasmės  neradimas sukelia egzistencinę neviltį. Tai būdinga paauglystėje ir senyvame amžiuje. Negalima žmonėms užsidaryti, užsisklęsti vienatvėje, reikia stengtis kuo dažniau eiti į viešumą, lankyti renginius, bibliotekas. Tikėjimas labai stiprina žmonių atsparumą negandoms ir suteikia viltį gyventi. Vienoje suomių pasakoje rašoma apie piktą senutę, kuri per dienas žiūrėjo pro langą, barė žaidžiančius vaikus ir vis prašė tylos. Nuo tylos ant palangės nuvyto gėlės. Vieną kartą vaikai paskolino senutei riedučius ir išmokė ją važinėti. Senutė iš niurzglės ir pikčiurnos pasidarė linksma, guvi ir begalo laiminga. Mes turime padėti vienas kitam, pasakyti gerą raminantį žodį, pasikvieti vienišus žmones į svečius, ir paraginti juos išeiti į vešumą. Viena amerikietė guodėsi, kad jos mama lanko tiek daug įvairių renginių, kad sugrįžta tik vėlai vakare ir dukrai dėl to neramu. Atrodo, gyvenimo ratas atsisuko atgal...

Ona Šulcienė
Kauno visuomenės sveikatos centro Kėdainių skyriaus vedėja, psichologijos magistrė