Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyr. specialisto Ryto Tamašausko straipsnyje „Kėdainių krašto vardai M. Valančiaus rankraštyje“ aptariamas XIX a. antrosios pusės rankraštis, kuriame yra ir posakių apie mūsų apylinkes.

Apie Apytalaukį („Apytalaukio kunigas tur duonos, bet ne pinigų“; „Apytalaukio kunigas gaus duonos, bet ne pinigų“), Dotnuvą („Išgaišo it Dotnuvos bernardinai“), Josvainius („Josvainių parakvijos duona balta, jaunuomenė nekalta“), Kėdainius („Kėdainiuose arti yra ponas, todėl nelaimingas klebonas“; „Šis stato rūmus kaip Čapskis svetimam žmogui Kėdainiuose“), Krakes („Krakių pelkėse tiktai pempėms gražu gyventi“), Labūnavą („Labūnavos labi žmonės“), Lančiūnavą („Lančiūnavoj kad ir žūsi, ilgai tačiaus nepabūsi“), Surviliškį („Surviliškio žmonės to norėtų, kad klebonas duonos neturėtų“) ir Šėtą („Šėtose didi jomarkai, bet plikas miestelis. Parakvija klebono klauso, sušelpia, nepalieka be sauso. Bažnyčią gražiai įtaisė, kuri pirma buvo baisi“). „Tokius posakius labiau tiktų vadinti situaciniais posakiais iš sustabdyto laiko. Galėjo būti apibendrintai pasakyta ir čia pat užmiršta, bet ausylo žmogaus nuklausyta ir užrašyta, galbūt vienus ar keliolika metų konkrečioje vietoje ar regione šauktasi vaizdaus pasakymo, palyginimo.“

 Kėdainių krašto vardai M. Valančiaus rankraštyje