Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras  2008 metais spalio mėnesį gavo pranešimą iš Europos užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros tinklo apie Vakarų Nilo karštligės atvejus Rumunijoje (2), Italijoje (3) ir Vengrijoje (14) tarp žmonių.

Vakarų Nilo karštligė yra zoonozė (serga gyvūnai ir žmonės). Sukėlėjas(virusas) priklauso Flavivirusų šeimai. Virusas išskirtas 1937 m. Ugandoje (Afrika). Viruso rezervuaras- laikiniai paukščiai ir uodai. Žmonės dažniausiai užsikrečia įkandus infekuotiems uodams, kartais gali užsikrėsti per organų transplantaciją ar kraujo transfuziją ypač jei tai buvo atlikta užsienyje, tropinėse šalyse kur Nilo karštligės susirgimai registruojami. Paukščiai yra tarpiniai šeimininkai, leidžiantis virusui plisti per uodus, dažniausiai Culex, kurių yra Lietuvoje. 

Vakarų Nilo karštligės inkubacinis periodas nuo 2 iki14 dienų. Daugeliui užsikrėtusių asmenų nebūna jokių simptomų, 20 proc.- jaučia pavienius į gripą panašius lengvo gripo simptomus ir mažiau nei 1 proc. išsivysto sunki ligos forma. Daugiausiai sunki ligos forma pasireiškia vyresniems nei 50 metų asmenims.

Tropinio klimato šalyse šie susirgimai registruojami ištisus metus, o vidutinio klimato šalyse dažniausiai vasaros pabaigoje, rudenį. 

Specifinio gydymo ir vakcinos nėra. 

Pirmas didelis Vakarų Nilo karštligės protrūkis tarp žmonių įvyko 1996 metais Rumunijoje.1998 metais keletą protrūkių buvo užregistruota tarp arklių Italijoje, Prancūzijoje, Airijoje. Nuo 1998 metų pavieniai susirgimai – Rumunijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Vengrijoje. Didelė epidemija buvo užregistruota 1999 metais Volgograde (Rusija) ir 2000 metais-Izraelyje. 

Vakarų Nilo virusas staiga pasirodė Šiaurės Amerikoje 1999 metais, nuo kurio per 9 metus mirė daugybė vietinių paukščių ir daugiau nei 10 000 žmonių (daugiausiai vyresnio amžiaus).  Virusas greitai išplito Centrinėje ir Pietų Amerikoje, tačiau didelės įtakos visuomenės sveikatai neturėjo. Vakarų Nilo virusas kasmet įvežamas iš tropinės Afrikos į vidurio klimato juostą ir į šiaurinę Europą. 

Lietuvoje Vakarų Nilo karštligės atvejų nebuvo užregistruota nei tarp gyvūnų nei tarp žmonių. Tačiau suintensyvėjus tarptautiniams, ekonominiams, kultūriniams ryšiams, gyventojų migracijai bei pasireiškus klimato atšilimo požymiams padidėjo Vakarų Nilo karštligės išplitimo rizika kitoms šalims, taip pat ir Lietuvai. Atsižvelgiant į viruso endemiškumą daugelyje Europos šalių, platintojų kompetenciją, paukščių migravimą, manoma, kad protrūkiai tęsis ir infekcija plis. Ligos protrūkiai gali atsirasti po ilgo tylos periodo tose šalyse, kur šilta, daug lietaus ir yra idealios sąlygos uodams daugintis. Žvirbliai garsėja kaip Vakarų Nilo viruso nešiotojai ,uodai kaip platintojai. Neabejotina, kad pagrindinis naujų ligų atsiradimo arba jų plitimo faktorius yra globalūs klimato pokyčiai.