Darbo kodekso 162 straipsnyje nurodoma, kad rugpjūčio mėnesį yra tik viena valstybinė šventė – rugpjūčio 15-ąją  Žolinė (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena). Tai viena svarbiausių katalikiškų švenčių. Paprotys per šventines pamaldas šventinti gėles, žolynus ir vaisius kildinamas iš legendos, kad, atėję aplankyti Marijos kapo, apaštalai kapo rūsyje vietoj jos kūno rado tik gėlių. Etnologai mano, kad ši šventė pirmiausia yra krikščioniška šventė, bet šventės tradicijos labai persipina su pagonybės laikų papročiais. Rugpjūčio viduryje lietuviai jau nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti.

Ir netikintiesiems verta tądien nueiti į bažnyčią. Vien jau pasigrožėti tomis baltomis skarelėmis ryšinčiomis močiutėmis, nešinomis margaspalvių gėlių puokštėmis, pajusti tą ypatingą nuotaiką – siekimo gyventi šviesiau, tikėti tuo, kas šventa ir kilnu, būti dėkingam. Ko gero, vos ne kiekvienas jaučiame sentimentų šiai šventei. Tą dieną turime laiko pasidžiaugti visu tuo, ką mums davė gamta ar užaugino Dievas, o ir mes patys sukūrėme savo darbu. Smagu susirinkti giminėms, pabendrauti. Anksčiau žmonės sakydavo: „Kuo daugiau giminių susirenka per Žolinę, tuo geresni ir linksmesni bus kiti metai“, „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas“. Obuoliai, bulvės, grybai, mėlynės, šiluma, dar žalia žolė – gražios ir šventos gamtos dovanos. Ši diena turi būti skirta susimąstyti ir ramiai pasidžiaugti, kad gamta, o ir visas gyvenimas, yra tikras stebuklas.

Ne tik Žolinių dieną, bet ir visą rugpjūčio mėnesį, kitados turėjus Pjūčio, Degėsio, Šiliaus, Paukštlėkio, Pjūmonies mėnesio vardus, galima džiaugtis vasaros dosnumu, dar mėgautis šiluma, atostogauti.

Po Žolinės jau ryškėja rudens nuojauta... Po vasarvidžio dienos trukmė sutrumpėjo jau dviem su puse valandos, rytais jau šaltos rasos...

Kalbiškai apie Žolinę

Žolinė ar Žolinės? Žolìnė ar Žõlinė?

Oficialus šventės pavadinimas – Žolinė (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena). Tik vienaskaitos forma (Žolinė) teikiama ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, ir „Lietuvių kalbos žodyne“.

Daugiskaitos forma kartais pavartojama dėl analogijos su daugiskaitiniais švenčių pavadinimais (plg. Kalėdos, Velykos, Joninės, kazimierinės, petrinės).

Šventės pavadinimas kirčiuojamas dvejopai. Pirmenybė teikiama 2-ajai kirčiuotei – Žolìnė, Žolìnės, Žolìnę (dgs. g. Žolinès)..., tačiau pripažįstamas ir 1-osios kirčiuotės variantas – Žõlinė, Žõlinės, Žõlinę (dgs. g. Žõlines). (žr.www.vlkk.lt)

Žolinė – ne tik šventės pavadinimas, Žolinėlė – kita šventė

Žolinė – tai žolių, gėlių puokštė: Kiekviena moteriškė su žoline kaip su šluota rankoj, suskinta visokių lauko žolelių; žolių arbata, žolynė: Motina man davė išgert šiltos žolinės ir vėl suklostė pagulėt; žolė: Štai, daviau jumus visokią žolinę sėjančią sėklę; vikšras.

Žolinėlė – Mergelės Marijos gimimo dienos šventė (rugsėjo 8 d.): Žolinėlė – rugsėjo aštunta, Marijos gimimo diena.

(Pavyzdžiai iš didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“,http://www.lkz.lt/startas.htm.)

Lenkai šią šventę vadina Zielna, latviai – Zālu Tēja, vokiečiai – Mariä Himmelfahrt, čekai– Nanebevzeti Panny Marie, anglai – Assumption (of the Blessed Virgin), italai – l'Assunzione.

Dzūkai vadindavo ir Kopūstine, nes jiems priimtina šventinti ne tik žolynus, bet ir daržoves.

Gero Jums rugpjūčio su visomis šventėmis ir darbais!

Parengė Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja