Pateikiame mūsų kraštiečio pasakojimą apie tai, kaip anksčiau būdavo švenčiamos Velykos. Pasakojo Stasys Budrys, g. 1916 m. Bajėnų k., Josvainių vls., Kėdainių apskr., nuo 1970 m. gyvenęs Kunionių k. Užrašė 2000 m. etnografė, Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovė Regina Lukminienė. Pasakojimas bus įdėtas į ruošiamą knygą „Kėdainių krašto tautosaka: kraštotyros užrašai“. Kalba netaisyta.

Velykos buvo taip. Da i man teko dusyk dalyvaut. Būdavo, „kareiviais“ pasipuošiam Panevėžiuko bažnyčioj. Reikėdavo „Dievą“ dabot. Kryžius padėtas ant žemės, ant grindų patiesta ir padėta. Po keturis stovi per naktį, kas valandą keitėsi. Vadai du būna ir čia dvidešimt keturi „kareiviai“. Nu, ir orkestras būna. Paskiau, kai eina apie bažnyčią, nu, tai vadai prie tų vėliavų po du šalia eina su kardais, tikri „kareiviai“ eina.

Šaravų bažnyčiukėj buvau vienas Velykas. Tai te buvo i „žydai“, i „velnias“ buvo. Ojetau, tu mano. Te strošna ceremonija būdavo. Iš pradžių, reiškia, nu, te buvo kunigas bajavas. Skyrė jisai kiek te pinigų reiškia. Jeigu, žinai, pavogs ,,Dievą“, o jeigu „kareiviai“ išdabos tai. Tie stengiasi pavogt tą kryžių. A tie – išdabot, reiškia. I „velnias“ prisideda. I „velnias“ visokius, oi, isidirbinėjimus išdirba. Užlipa te, aukštai kur, nužiūri kokią merginą kas, su medine šake duria. Žemyn nuleidžia, tai atrodo, kad tą ir tą merginą, odą, kavalką odos turi, rašo, jau, reiškia, tavo nuodėmes. Jau išeina tie greit, prirašo, kad iškanda, tempia ir vėl rašo, tuoj paskiau, kai laiko „velnias“, kortom lošia užpakaly kunigo. A jau „žydai“, kai laiko pamaldas, jau skaitosi, nepavogę „Dievo“, tiktai kai eina apie bažnyčią, „žydai“ nežino, ką daryt. Kiti pielas turi medines, yra medelis koks, tai čia eina kunigas, prieš kunigą, pjauna tą medį. Nu, užverst, kad nepraeitų. Kitur bėga tvorom, laksto. O kai buvo Kunevičius, tai te tikras ,,žydas“. I aprengt negalėjo, tvorom eidavo kaip katinas.

Nešiojasi varną ir tinkšspirito buteliuką, kad jeigu patraukia, labai duoda, net atsilošia. Da jeigu snaudi, tai ty pakišo, tai jau jau tą mat. Arba kokį senukė jau snaudžia, pakiša tą varną: ,,prašom paveizėk, ar mano vištelė su kiaušiniu“.

Visai isidirbinėdavo, ojei. O jau mano tėvai, kai pasakodavo, te i senesni, tai sakydavo, tik išėjo iš bažnyčios pirmą dieną Velykų, jau turi kiaušinių, jau muša. Tai Panevėžiuke, Šaravų da tų nebuvo. Ale mano atminty tai nebuvo.

Jei Velykų rytą oras nuo pietų, bus šilta vasara, o jei šiaurys – tai šalta.

Mūsų šeimoj pirmiau visi eina į bažnyčią. Viens liko. Aš žinau, da bachūravotas buvau, tai da šaltoka, nedidelis. Pirma tai ne tei, kai daba, aprengt turi, da neturėjo kuo aprengt. Pirma Velykos i neturėjo kuo aprengt. Tai, žinau, aš prie brolienės gyvenau, tai jau išeidama sako:

- Tik žiūrėk, tik neprilaistyk nieko ant žemės tą rytą, kol bažnyčioj, blusos labai veisiasi.

Katras lieka i paršiukų, reiškia, pašerti, i ką, tai, kad jau neprilaistyt, dabotis tei.

Nu, tai čia motinos dalykas, sudeda viską. Jeigu tėvas būna, tai pirmiausia tėvas pradeda mušt kiaušinį. Pirmą didelį galą pirmą dieną, o antrą – tai gal ir tų kiaušinių nebūna. Antrą galą vadinom buka, duobutė vidury kiaušinio. Tai ta duobutė – puška.

Kas kraštas, tai mada. Pas mumis teip buvo. Tų vaškų neturėjo, nei bičių, nei nieko. Daugiausiai cibulių lukštus suvarė. Per Gavėnią senų te, kur gelžgalys, kur numestas yra. I vandenį įmerkia i pasku parsineša iš upelės, auga pusvalksnis, medis. Žievės to pusvalksnio. Įdeda į tą vandenį su tais geležim. I par Gavėnią stovi. Pasidaro rūdys. I paskiau, kai tuos kiaušinius jau reikia virt, išverda tame vandenyje tų gelažgalių. Tai tei juodi išeina. Ir kai išima iš tų gelažų, į vilnonį ryzą ir biskį tei pataukuoja tą ryzą i nušluosto. Tai tei juodi i tei žiba. Oi gražūs.

Antrą dieną taikosi vyrai aplaistyti moteris. Trečią dieną tai jau bobos laisto vyrus. O jei, kai kaimo gyvenome, tai jeigu šilta papuola, nu va. Velykos šiltesnės – nežmoniškas laistymas, ojetu mano. Vyrai susidaro kompaniją. Tai pirmai susidaro, pirma kai kaimo i dvi, i trys mergos gryčioje. Tai daugiausiai kavalieriai panas laistydavo. Kitą nutveria, net į duobę nuneša, panardo. Reikia, kad tik aplaistyt i viską. Nė kada kas te dėkos, tik žiūri, kad aplaistyt. Aš žinau, kad pas tokį Kėšą trys mergos. Nu tai daba ta šaika susidarė eit jas aplieti. A jos kaip buvo, kai skaitos, ant aukšto užlipo i vandenio prisinešė jos. A tie vyrai atėjo į gryčią, ras jas te. Tai kai tik atėja, duris daryti, jos nuo to aukšto – pūkšt vieną viedrą, kitą ant jų. Ajatau mano. Par dieną duodavosi kur nepareina tą kaimą. Vieni kitus.

Ledų dieną, tai tiktai aukodavo ant mišių, kad ledai neiškapotų javų. Tai būdavo maršalka kaimo gryčios. Nu tai tas maršalka pareina par kaimą, kas ką ture, tai sviesto, tai kiaušinių įdeda i nuneša kunigui. Kunigas atlaiko mišias. Maršalka visą tai surenka prieš Velykas. Po to tą dieną eina į bažnyčią.

Jau į pavasarį būna i klojimai jau aptuštėję. Te viens galas pasidaro tuščias. Nu tai tei padarydavo tokiem vaikam. Vaikam par balkį parmeti i pasisupt, lenčiukę.